Sūnus paklydėlis

[Pirmas kupletas: Pushaz] Dėkok motinai, maldauk atleidimo tėvo Už sūnų paklydusį, už sūnų be Dievo Jis pilstė vyną ir mėte trupinius nuo duonos Mylėjo save, jis buvo puolusio angelo ponas Išpūtęs akis iš pykčio naktį pabusdavo Jei vaikas kaimynų verkdamas springdavo, dusdavo Kas trugdo, kas neduoda man blet miegot? Ryt darbas, ilsėtis turiu, išsimiegot Naudojo kūną moterų kaip šepetuką dantim Valydavo savo purvą jų oda, jų mintim Įėjęs į vieną, jau matydavo kitą auką Atsargiai moterie, jus tokie traukia Draugai, kurie nebuvo ir nebus tikri Kam reikia, kam dalintis savimi Kam rūpintis ir veltui laiką leisti jiems Reikės, pribursi smegenis korešams seniams Laikas ėjo, o jis gyvent skubėjo Jodamas ant kitų galvojo, kad viską turėjo Jam nereikia šeimos, nereikia artimųjų Aš vienas pats sau - toks šūkis laisvųjų Jau trisdešimt metukų tarnauja tik laikui Melui, cinizmui, egoizmui besaikiui Tik imti jis gali, nes nemoka duoti Jį mokė gero, bet nebuvo jam lemta išmokti [Priedainis: Pushaz] Čeka, čeka, čeka, čeka Meka, meka, meka, meka Artimųjų rytų, vakarų, šiaurės, pietų dogmos nemiega Čeka, čeka, čeka, čeka Meka, meka, meka, meka Stabmeldys gal aš, gal jis, kur pažiūriu aplink, paklydusių vis daugiau lieka [Antra kupletas: Pushaz] Viskas ėjosi gerai, juokios rutinos Apsirūpinęs, visi šakalai, visos sukos kabinosi Nusidėjėlis gyveni sočiai ir be vargo Juk velniams nereikia angelo sargo Jam šventa tai, kas nuodėmė mirtingam Jam nuodėmė būti saikingam, būti saikingam Žmogus greit vyto ir greitai seno Bet net tad tik dėl savęs gyveno Turėjo tėtį, turėjo mamą Kažkur dar šimtą vaikų, brolį, seserį ir puikų namą Tik laiko artimiems vis nerasdavo Nes konjaką gėrė ir miltais užkąsdavo Žinojo, kad jis - sūnus paklydęs ir be Dievo Nematė, negirdėjo nieko, net savo tėvo Kankino, keikė, daužė ne tik save, bet ir kitus Nedaug betrūko, kad girtas už vairo užverstų tris vaikus Ačiū Dievui, jie liko gyvi Su litais užkamšė savo žiaurumą Garsi byla greit patapo tyli Atsakysi dar suka už savo aklumą [Priedainis: Pushaz] [Trečias kupletas: Pushaz] Žiūrėk, jau ir šeštą dešimtį perkopė jau Kur aš, kas aš, ką aš nuveikiau? Prabudęs vieną rytą kaip pasakoj kokioj Jis mato galą savo sentavėj vienoj Kur dvės kaip šuo išmestas iš kiemo Tik šuo mylimas - geriausias žmogaus draugas Jis nemiršta vienas Neranda vietos, neranda artimųjų Virvė ant kaklo nepadėjo, palengvejo sūviu Ir va atėjo paskutinio teismo diena Ir ieško savęs išrinktųjų sąraše O sąrašas tų, kurie gyveno vardan kitų Kurie keliauja į šviesą su bagažu visu Ir spokso vėl, kaip kažkada akis išpūtęs Nemato nieko, tik atvaizdą močiutės Kuri jo laukė, meldė Dievulio atleist Kuri kartojo žodžius: tik nepamiršk, neapleisk Būk geras, galvok apie kitus - tau bus dangus Kiti į pragarą, sūnau, paklius Tikėk, yra kam rūpi tavo likimas Nespjauk į dangų, nespjauk į žmones, kurie augino [Priedainis: Pushaz]